Plokštinės raketų bazė

Nors apie Plokštinės raketų bazę paskutiniu metu buvo rašyta ir kalbėta daug kur, tačiau bent jau man vis dar sunkiai suvokiama, kad Lietuvoje iš tiesų veikė tokia bazė, iš kurios galėjo būti paleistos vidutinio nuotolio (iki 2 tūkst. km) termobranduolinės raketos, kurių kryptys kas 3-4 metus buvo keičiamos (jos buvo nukreiptos į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją, Turkiją).

Bazės istorija

Bazė statyta nuo 1960 m. rugsėjo iki 1962 m. gruodžio 31 d. Bazės statyboje per 2 metus dalyvavo viso apie 10 000 kareivių, daugiausia estų. Prieš pradedant įrenginėti bazę, iš apylinkių buvo iškelti visi gyventojai.

1978 m. JAV žvalgybos tarnyboms sužinojus apie bazės vietą, vasarą iš bazės ginkluotė buvo išvežta, pasitraukė TSRS kariai. Po nepriklausomybės paskelbimo ir TSRS kariuomenės pasitraukimo, statinys ilgą laiką buvo neprižiūrimas, bazėje dažnai lankydavosi metalo rinkėjai, kurie vogė viską kas įmanoma, pjaustė spalvotą metalą ir gabendavo supirkėjams.

Šiuo metu bazėje veikia militarizmo – Šaltojo karo – muziejus.

Piežastys įtakojusios bazės statybą šioje vietoje

• pakankamai didelis aukštis virš jūros lygio (beveik 170 m.);
• lengvi gruntai – smėlis (27 metrų gylio šachtas kasė kaip šulinius, kastuvais);
• mažai gyventojų (netoliese buvo keli vienkiemiai, kuriuose gyveno neturtingi žmonės, jiems už nukeltas sodybas sumokėjo 4,5 tūkst. rublių);
• iš čia buvo galima kontroliuoti visą Europą;
• netoli (apie 2 km) – ežeras, kurio vandens reikėjo raketų aušinimui paleidimo metu. Prie ežero buvo pastatyta vandens perpumpavimo stotis.

Bazės apsauga

Komplekso apsaugai buvo naudojama daugiapakopė perimetro apsaugos sistema, leidžianti užfiksuoti priešo patekimą į uždraustą teritoriją ir sunaikinti jį panaudojant aukštą elektros įtampą bei minas.

Užtvara “Tantal“ buvo elektromechaninė apsaugos sistema, primenanti paprastą spygliuotą tvorą. Tvoroje esantys davikliai užfiksuodavo perimetro pažeidimą ir perduodavo signalą į pultą. Už jos esanti sistema “Grafit“ buvo sunkiai pastebima įtempta viela – ją pažeidus sargybos pulte suveikdavo signalizacija. Arčiausiai bazės sumontuota sistema “Sosna“ buvo tanki aukšta spygliuota tvora, fiksuojanti pažeidėjo prisilietimus. Perimetro apsaugoje taip pat buvo naudota kovinė sistema P-100, kuri generuodavo 380-2000 V įtampą bei užtikrindavo pažeidėjo mirtį nuo elektros iškrovos. Kovines sistemas papildydavo minų laukai, kurių taikos metais neįrenginėjo. Perimetro sistemų aptarnavimą bei bazės apsaugą vykdė specialus kovinis dalinys.

Raketų paleidimo įtaisas

Plokštinėje pastatytas šachtinis paleidimo įtaisas yra sudėtingiausias SSRS strateginės svarbos raketinių pajėgų kūrinys Lietuvos teritorijoje.
Didelio stačiakampio ploto (80×70 m) kampuose buvo įrengtos keturios šachtos raketoms startuoti. Šachtų gylis buvo 25 m, vidutinis skersmuo – 5 m. Konstrukcija buvo daroma kruopščiai išvengiant nuokrypio nuo 90 laipsnių. Galžbetonių sienų storis siekė 2,5 m. Šachtos statybose dalyvavo ne tik karo statybininkai, bet ir metro statybų ekspertai. Nors iš pirmo žvilgsnio patys darbai nesudarė didelių keblumų, sudėtingiausia buvo ypač tiksliai pastatyti pačią konstrukciją.
Pradžioje buvo kasama nedidelė duobė, į kurią įstatydavo betoninio apvalkalo segmentą (bonią), po to iškasdavo žemes iš apvalkalo apačios, dėl ko statinio konstrukcija stūmėsi žemyn. Tada viršuje sumontuodavo kitą apvalkalo segmentą ir tai tęsėsi kol buvo pasiektas planuotas gylis. Viduje taip pat buvo montuojamas 3 m skersmens metalinis apvalkalas beveik 1 m nutolęs nuo betoninių sienelių. Toks tarpas buvo reikalingas, kad jame būtų galima sumontuoti drenažines, pneumatines užtaisymo sistemas bei įvairias kabelines trasas. Tarpas tarp apvalkalų pasitarnaudavo kaip raketos variklių dujų išmetimo sistema, o viršutinėje praplatėjančioje šachtos dalyje įkaitusios dujos išsisklaidydavo į šalis.
Šachtoje buvo įrengtas aptvertas metaliniu tinklu liftas aptarnaujančiam personalui. Šachtos dugne buvo montuojamas raketos R-12 paleidimo stalas. Norint įkrauti ir paleisti raketą reikėjo atidaryti apsauginį, itin sunkų metalinį dangtį, judantį ant bėgių. Nors šachta buvo skirtas daugiau nei vienam raketos paleidimui, po kiekvieno starto buvo būtina atlikti ilgai trunkančius šachtos remonto darbus, todėl kovinių veiksmų sąlygomis planuota kompleksą naudoti vienai salvei. Remiantis tuo, nebuvo tikslo laikyti raketų atsargų, tad nutarta nestatyti saugojimo angarų. Raketos buvo atgabenamos ant specialių priekabų vilkikais. Jie pakeldavo raketą virš šachtos į vertikalią padėtį ir nuleisdavo ant paleidimo stalo. Po to prie raketos buvo prijungiamos degalų užpildymo magistralės, valdymo ir maitinimo kabelių gyslos. Patikrinus sistemas, patalpos buvo plombuojamos, o praėjus pusei metų buvo kartojama operacija ir raketa pakeičiama nauja. Tokiomis priemonėmis buvo siekta užtikrinti patikimą sistemos suveikimą gavus įsakymą atlikti paleidimą. Komplekso viduryje po žeme tarp keturių raketinių šachtų buvo pastatytas betoninis bunkeris, skirtas raketų valdymo įrangai ir personalui, degalų komponentų saugykloms.

Šiek tiek raketų istorijos

Pirmosios raketos buvo išrastos ir kariniais tikslais naudotos Kinijoje dar XIII a. Visgi ištisus šimtmečius už primityvią raketinę techniką buvo pranašesnė yoač progresuojanti artilerija, todėl raketinė technika nesulaukdavo didelio kariuomenės dėmesio.
Lietuvos raketų konstravimo idėjas plėtojo mokslininkas Kazimieras Semenavičius. 1650 m. išleistoje knygoje “Didysis artilerijos menas“ LDK mokslininkas aprašė raketinės artilerijos sukūrimo teoriją bei pateikė daugiapakopės raketos brėžinius.
Skysto kuro raketinio variklio išradimas bei pramonės galimybė gaminti didelio tikslumo detales leido Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pradėti masinę raketinės technikos gamybą. Šaltojo kato metais raketinė ginkluotė nukonkuravo artileriją didesniu šaudymo nuotoliu bei gebėjimu nugabenti didesnį užtaiso svorį iki taikinio.
Įvairių dydžių bei konstrukcijų balistinės ir sparnuotosios raketos buvo skirtos oro bei žemės taikiniams naikinti. Raketomis buvo ginkluota aviacija, šarvuota technika, laivynas, pernešamas prieštankines bei priešlėktuvines raketines sistemas turėjo pėstininkai. Didžiausi raketinės technikos pasiekimai buvo susiję su daugiapakopių tarpžemyninių balistinių raketų bei jų paleidimo įrangos konstrukcijomis.
Nepaisant didelės raketinės technikos įvairovės, visų raketų konstrukcija panaši. Raketą sudaro skysto arba kieto kuro variklis, erdvė su kuro komponentais, valdymo blokas bei kovinis užtaisas arba galvutė. Daugiapakopėje raketoje dvi ar trys raketos sujungiamos į bendrą konstrukciją.
Visi raketos elementai yra vienkartinio panaudojimo. Raketinė technika yra gana brangi. Vienos sparnuotosios kovinės raketos kaina gali siekti 1,5 mln USD. Pagamint tarpžemyninę balistinę raketą prireikdavo iki 300 mln. USD. Viena sovietinė raketa UR-100 sovietinei ekonomikai kainavo tiek, kiek užtektų pastatyti keturis septynių aukštų gyvenamuosius namus.

Raketos Lietuvoje

Antrojo pasaulinio karo pabaiga nesukėlė pasaulyje pacifistinių nuotaikų, net priešingai, karo metu pradėtos naudoti balistinės raketos paskatino pokario konstruktorius kurti naujo tipo ginklą, kurio naikinamojo galia neturėjo analogo praeityje. 1946 05 13 Sovietų Sąjungos Ministrų taryba priėmė nutarimą dėl reaktyvinio ginklavimosi. Kiek vėliau buvo sukurtas pirmasis tolimojo veikimo balistinių raketų junginys. Tai tapo sovietinio branduolinio ginklo eros pradžia.
1960 m. suformuotas “Smolensko“ 5-osios raketinės armijos junginiai buvo dislokuoti Pskovo ir Kaliningrado srityse, taip pat Baltarusijoje ir visose Pabaltijo respublikose. Lietuvoje buvo dislokuotos dvi minėtos armijos divizijos. Karmėlavoje išsidėstė 58-oji Melitopolio Raudonosios vėliavos Suvorovo ordino antro laipsnio raketinė divizija, o Šiauliuose stovėjo 29-oji gvardijos Vitebsko Lenino ir Raudonosios vėliavos ordinų raketinė divizija. Šiai divizijai priklausė Lietuvos teritorijoje suformuotas 79-asis “Plungės“ raketinis pulkas. 1960 m. viduryje vienas iš pulko divizionų pradėjo karinį budėjimą, disponuodamas naujuoju raketiniu kompleksu – balistinėmis vidutinio nuotolio raketomis BVNR – R-12.
1963 m. sausio 1 d. pirmą kartą Sovietų Sąjunos istorijoje “Plungės“ pulko pozicijose buvo pastatyti šachtinio paleidimo įrenginiai, į kuriuos likus metams iki oficialaus naudojimo gynybai pradžios buvo sumontuotos naujos BVNR R-12U sistemos.
58-oji “Karmėlavos“ divizija sukurta 1961 m. ir ją sudarė trys raketiniai pulkai. Jie stovėjo Tauragėje, Karmėlavoje ir Ukmergėje. Kiekvienas iš pulkų turėjo po du antžeminius divizionus.
Po balistinių raketų su 2 megatonų galios termobranduolinėmis galbutėmis dislokavimo Lietuvos teritorija tapo sovietiniu Šaltojo karo bastionu: iš viso Lietuvos teritorijoje buvo 1 šachtinis ir 8 antžeminiai divizionai, kurių bendras paleidimo įrengimų skaičius sudarė 36 vienetus. Jie nepriklausomai vienas nuo kito galėjo atlikti raketų paleidimą 2000 km spinduliu.Šios raketos išbuvo Lietuvoje apie tris dešimtečius. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje iš ginkluotės buvo pradėtos šalinti jau pasenusios sistemos R-12U, o vėliau R-12. 29-oji divizija buvo perkelta į Irkutską bei perginkluota naujomis tarpžemininio tipo raketų sistemomis. 1987 m. JAV ir Sovietų Sąjungai pasirašius sutartį dėl mažo ir vidutinio nuotolio raketų likvidavimo, buvo išformuota 58-oji raketinė divizija.

Propaganda

Politinės propagandos technologijos, plačiai naudotos Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais, nebuvo pamirštos ir Šaltajame kare. Poreikio agituoti priešo karius pasiduoti į nelaisvę nebuvo – Šaltojo karo propagandos priemonės dažniausiai buvo skirtos savajai visuomenei.
Sovietų Sąjungos propagandos tikslas buvo sukurti aplinką, kurioje kiekvienas visuomenės narys jaustųsi tarsi įgulos, kovojančios priešų apsuptyje, dalimi. Šiam tikslui pasiekti buvo naudojamos įvairios priemonės. NATO bloko šalys vaizduotos kaip turčių-kapitalistų valdomos agresyvios bei naujo karo trokštančios valstybės, o Sovietų Sąjunga – kaip stabili, progresuojanti, stiprią pramonę bei kariuomenę turinti valstybė. Kartais propagandos plakatai vaizduodavo vieną kitą sovietinės visuomenės trūkumą, tačiau juose buvo pateikiamos ne vadovybės, bet paprastų žmonių “nuodėmės“.
NATO bloko šalių propaganda telkė dėmesį į vyriausybės politikos populiarinimą visuomenėje, reaguodavo į rezonansines sovietinio režimo problemas, tarp jų – įvairius žmogaus teisių pažeidimus ar karinės agresijos atvejus. Skirtingai nuo SSRS, Vakarų šallių propagandą kūrė ne vien vyriausybės, bet ir nepriklausoma žiniasklaida ar visuomenės organizacijos – esama plakatų, kritikuojančių militarizmą bei karines invazijas į svetimas šalis.
Šaltajam karui įpusėjus, abiejų blokų propaganda telkė dėmesį į taikos temą – branduolinio karo grėsmė vaizduojama kaip didžiausias pavojus žmonijai, o branduolinė bomba – kaip abstraktus blogis nepriklausomai nuo buvusio jos savininko.
Nors dauguma Šaltojo karo plakatų jau nėra aktualūs, yra vertinama jų meninė bei istorinė reikšmė. Propagandos premonių efektyvumas leido suformuoti “informacinio karo“ strategijas, plačiai naudojamas mūsų dienomis.

Tactikey

Geriausia savigynos priemonė yra ta, kurią visada gali turėti su savimi ir kurią, esant reikalui, gali lengvai panaudoti. Raktai yra vienas iš tokių dalykų, kurie dažniausiai visada šalia ir lengvai pasiekiami, o taip pat ir dažnai naudojami kaip savigynos priemonė. Visgi, kiek teko domėtis ir skaityti, įsidėjus raktą (ar raktus) tarp pirštų, labiau tikėtina, kad susižeisi daugiau pats, nei sužeisi užpuoliką.

Vienas iš raktų privalumų yra, žinoma, ir tai, kad tai paprastas daiktas, kurį turi ir nešioja kiekvienas ir išsitraukus raktus, nepritrauksi dėmesio. Tarkim išsitraukus viešoje vietoje peilį, tikrai gali likti labai nesuprastas ir pastatyti save į nemalonią ir nepatogią padėtį. Taipogi, palyginus raktus ir peilį, ir padaroma žala užpuolikui tikrai bus kitokio pobūdžio.

Tactikey yra paprastas, mažas, lengvas (6,5 g), pagamintas iš gerų medžiagų produktas, susidedantis iš dviejų dalių: rakto “įmautės“ ir pavyzdinio rakto. Taigi, vienas iš Tactikey privalumų yra ir tas, kad vietoj pavyzdinio rakto, gali naudoti tiesiog savąjį (tiesa, kol kas “rakto įmautė“ daroma tik Kwikset rakto tipo pagrindu). Tactikey dizainas sumažina tikimybę susižeisti pačiam.

Vienas iš svarbesnių Tactikey privalumų yra tas, kad jį laisvai galima pasiimti į keliones: lėktuvą, restoranus, paplūdimius ar net po vandeniu. Jis visada gali būti šalia ir visada gali pasitarnauti prireikus apsiginti. Kiti privalumai: ergonomiškas dizainas (intuityviai žinai, kaip laikyti ir kaip naudoti); pigu; nekrenta į akis/niekas nepasakytų, kad tai savigynos priemonė; gali būti pritaikyta naudojimui su turimais raktais; lengvas; efektyvus; pagamintas iš patvarių medžiagų; nereikia papildomų mokymų, kad žinotum, kaip naudoti.

 

Paveikslėliai, kaip susideda ir kaip turi būti laikomas Tactikey (iš Tactikey puslapio):

Kiridashi

Kiridashi peiliai mane sužavėjo savo paprastu ir minimalistiniu dizainu. Lietuvoje nepavyko surasti tokio tipo peilio, tad labai nebrangiai savo pirmąjį Kiridashi užsisakiau internetu iš Nikola Kovachev.

Nors Kiridashi peilio forma kiek neįprasta ir norėtųsi jį priskirti prie tam tikro tipažo peilių, visgi dauguma šaltinių jį įvardina kaip universalų peilį:

• Kiridashi: mažas japoniškas peilis smailiu galu, naudojamas kaip universalus peilis  (šaltinis >>>).
• Tradicinio japoniško dizaino Kiridashi yra tarsi hibridinis kišeninis universalus peilis. Jis mažas, tad jį galima visada turėti su savimi ir jis pakankamai tvirtas, kad galėtų pridaryti žalos (šaltinis >>>).

Tikslesnės peilio paskirties galime ieškoti pačiame peilio pavadinime. Iš Japonų kalbos išverstus, “kiridashi“ reiškia “išdrožti“ (angl. carve out). Tai veda prie specifinių peilio savybių:

• Kiridashi – tradicinis visų paskirčių peilis naudotinas medžio darbams ir bambukų drožinėjimui. Kadangi tik viena geležtės pusė eina nuolydžiai, tai leidžia daryti tikslesnius įpjovimus. Taip pat reikalauja mažiau darbo galandant ir prižiūrint peilį.  (šaltinis >>>)
• Kiridashi yra tradicinis medžio drožinėjimo peilis, plačiai naudojamas Japonijoje. Tai taip pat ženklinimo/žymėjimo peilis, naudojamas daugumos japonų dailidžių (šaltinis >>>).

Keletas kiridashi peilio panaudojimo būdų: dėžių atidarymas; odos ar medienos raižymas; laidų/virvių pjovimas; sodininkystės darbai; savigyna; pagrindiniai pjovimo darbai; skylių darymas; kai kuriais atvejais puikiai tarnauja kaip išgyvenimo įrankis (šaltinis >>>).

 

Punisher

Punisher – vienas iš personažų, kurio simboliką (specifinę kaukolę) bent jau aš sutinku ir matau gana dažnai tarp taktinių dalykų mėgėjų. Kai pamačiau Punisher antsiuvą ant vieno iš kareivių naujame Transformerių filme, nusprendžiau daugiau paskaityti ir pasidomėti, kodėl būtent šis personažas toks patrauklus taktiniame pasaulyje.

Personažas

Punisher (Francis “Frank“ Castle) yra išgalvotas personažas, atsiradęs amerikietiškuose Marvel komiksuose. Personažas buvo sukurtas rašytojo Gerry Conway. Pirmą kartą Punisher pasirodė komikse The Amazing Spider-Man #129 (1974 metais).

Punisher’is yra italas-amerikietis, naudojantis žudymus, pagrobimus, grasinimus ir kankinimus savo kampanijoje prieš nusikaltimus.  Vedamas savo žmonos ir dviejų vaikų praradimu, nes šie buvo nužudyti mafijos už liudijimą prieš juos, Punisher’is vykdo vieno žmogaus karo misiją prieš mafijos grupuotes ir visus nusikaltėlius, naudodamas tiek kumščius, tiek šaunamuosius ginklus. Jo šeimos žudikai buvo pirmieji, kurie buvo Punisher’io pasiųsti miriop (šaltinis >>>).

Punisher’is gavo karinius apmokymus iš Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų korpuso, Airborne mokyklos, JAV “SEALs“ ir Australijos specialiųjų oro pajėgų per Vietnamo karą. Jis išmoko ne tik naudoti specialius šaunamuosius ir sprogstamuosius ginklus, bet ir infiltruotis į gerai saugomas priešų teritorijas. Jis gavo apmokymus maskuotės srityje bei įvairiuose kovos menuose (Nash Ryu Jujutsu, Ninjutsu, Shorin-ryu Karate, Hwa Rang Do, Chin Na) (šaltinis >>>).

Balta kaukolė ant jo krūtinės naudojama tiek įbauginti priešus, tiek bandyti išgauti kuo daugiau šūvių/kulkų/ugnies labiausiai apsaugotoje zonoje.

Punisher’io personažas skirtingais periodais buvo interpretuotas skirtingai. Kaip teigia Conway, požiūris į kariuomenę ir kariškius labai priklauso nuo to, ar visuomenė palaiko juos, didžiuojasi jų veiksmais, ar įžvelgia kažką, dėl ko jai gėda ar jaučia kaltę, tada automatiškai požiūris į kariuomenę tampa negatyvus.

Vietnamo karo Punisher’is atspindi, kaip kariškis yra sutinkamas po karo ir kaip jis jaučiasi po to (tiek prieš visuomenę, tiek prieš valstybę). Karo veteranams tikrai nebuvo rengiami paradai ar pan. Taigi, žmogus kaip Punisher’is jau jaučiasi kaip visuomenės atstumtasis, ir kai visuomenė jį dar nuvilia, kai būna nužudyta jo šeima, jis nebemato jokios pareigos sekti taisykles, jis tik nori savo suvokiamo teisingumo vykdymo (šaltinis >>>).

Populiarumas tarp kareivių ir policijos pareigūnų 

Dėl personažo istorijos

Frank Castle – karo veteranas, JAV jūrų pėstininkų snaiperis, puikiai tiek šaudantis, tiek kovojantis “hand-to-hand“.

Manau, dauguma karo veteranų/kariškių randa kažką, kas sietų juos su personažu. Ar tai būtų visuomenės atstūmimo, ar noro siekti teisingumo, ar kitos priežastys. Galbūt dar viena iš priežasčių, kodėl su Punisher’iu susitapatinti nėra sunku yra ta, kad jis nėra super galių turintis herojus – jis tiesiog paprastas žmogus, gerai įvaldęs kovų techniką ir gerai mokantis naudotis ginklais.

Teko skaityti, kad Punisher’is taip pat kai kam buvo ir priežastis stoti į kariuomenę. Įtariu, kad tokių žmonių buvo tikrai ir ne vienas. Tam pačiam interviu buvęs kariškis pasakojo, kad kai kariuomenėje susidurdavo su problema, jis klausdavo savęs “O ką darytų Frank’as?“ ir kol tai nebuvo atsakymas “nužudyk visus“, jis žinodavo, kad atsakymas jam padės išeiti iš situacijos. (šaltinis >>>)

Dėl personažo požiūrio į neteisybę

Daugumai kareivių/policijos pareigūnų Punisher’is patinka dėl to, kad jis daro taip, kaip jis mano daryti yra teisinga ir jam nereikia sukti galvos dėl taisyklių, apribojimų, dokumentacijos ar pan. Žodžiu, apeinami visi tie dalykai, kurie teisėsaugos sistemoje dažnai būna stabdis vykdant teisingumą.

Filme “American Sniper“ daug kartų buvo galima pamatyti Pusnisher’io simboliką. Iš tiesų Chris Kyle (JAV snaiperis/pagrindinis filmo personažas) turėjo tarsi fetišą šiai kaukolei, bet kartu laikė save kažkuo panašiu į Frank’ą – jis buvo kažkas tarp teisėsaugos žmogaus ir budelio (šaltinis >>>). Remiantis Kyle memuarais, jis ir jo kolegos manė, kad tai, ką daro Punisher’is yra jėga, nes jis žudydavo blogus žmonės, kurie to nusipelnė, jis padarydavo taip, kad jie jo bijotų, taigi Kyle grupuotė purkšdavo Punisher’io kaukolę ant savo ginklų, šalmų, apsaugų ir pastatų, norėdami, kad žmonės žinotų, jog jie čia ir jie nori turėti problemų – angliškai, žinoma, skamba geriau – “We’re here and we want to fuck with you“ (šaltinis >>>).

Kadrai iš filmo:

Conway nesutinka, kad Punisher’is būtų laikomas sektinu pavyzdžiu, būtent dėl situacijų vertinimo tik juodai arba baltai, bei, žinoma, visų “blogiukų“ žudymo. Ir nors kai kuriems visgi Punisher’is yra tikras didvyris/herojus, kiti tiesiog mėgsta jo kaukolę be jokių papildomų priežasčių.

Albumas antsiuvams

Galų gale atėjo metas, kai prisirinkau antsiuvų ir nusprendžiau, kad noriu juos kažkur tvarkingai susidėti ir matyti, ką turiu. Pirmas mano žingsnis buvo nueiti į Armijai ir civiliams (centrinę parduotuvę) ir užklausti, ar jie turi, ar gali kažką pasiūlyti/rekomenduoti.

Atsakymas, kurį gavau, buvo maždaug toks: “tokius albumus gamina tik atskiri individai, kuriuos galima susirasti internete; jokios kompanijos tuo neužsiima“.

Kažkodėl ši informacija man nepasirodė patikima ir, parašius vienam iš pažįstamų, gavau pasiūlymą paieškoti tokio albumo per “tacwrk“. Žinoma, per juos ir radau, ko reikia – Tasmanian Tiger Patch Album A4 Multicam. Esu jau iš jų pirkusi ir žinau, kad pristatymas kainuoja apie 17 EUR, tad nusprendžiau pasidairyti ir kitur. Jau žinant, ko ieškau, radau net keletą skirtingų kompanijų, kurios parduoda būtent šį, taip pat radau ir keletą kitų gamintojų albumų.

Deja, iš kur pirkti patarti negaliu, nes galų gale šį albumą tiesiog gavau dovanų. Dalinuosi, kaip jis atrodo iš visų pusių.

Trumpai: esu labai patenkinta kokybe – Tasmanian Tiger kompanijos produktus labai užskaitau. Patinka, kad yra vietos antsiuvams ir ant paties “viršelio“ bei pirmojo ir paskutiniojo “lapų“. Iš viso dar yra 5 patogiai įsegti ir lengvai vartomi “lapai“ viduje – taigi iš viso 10 gana didelių plotų klijuoti antsiuvus + maži papildomi plotai. Mano akimis vienintelis minusas, kad albumas gal šiek tiek per didelis – didesnis nei A4 formato popieriaus lapas. Šiaip daiktą tikrai rekomenduoju ir patariu turėti omenyje, kad AIC personalas kaip ir bet kuris iš mūsų gali klysti, tad informacijos visada geriau papildomai pasiieškoti patiems.

GOMT

GOMT – Get OfF Me Tools

Nauja sąvoka man, kurią bandžiau aiškintis gavus dovanų mažąjį Hatchling, kuris man buvo pristatytas kaip GOMT atstovas.

Verčiant sąvoką, gautųsi kažkas panašaus kaip “atstok nuo manęs įrankis“. Tai ir įrankio vizualinis vaizdas leido man suprasti, kad tai kitokio pobūdžio įrankis, nei, tarkim, peilis. Greičiausiai jis gali sužeisti, net gana smarkiai, jei pateks į įgudusias rankas, tačiau bendruoju atveju jo paskirtis kitokia.

Sąvokos tikrinimas kaip visada prasidėjęs nuo Google, rezultatų, deja, nedavė. Tik vedė link fatlazycat puslapio ir Dave Taylor – mano Hatchling kūrėjo. Mano laimei, Dave’as sutiko man trumpai atrašyti ir paaiškinti GOMT sąvoką.

“Dauguma žmonių mėgsta nešiotis peilį arba pistoletą. Tačiau ne visada tai gali pasiimti su savimi. Normalaus dydžio peilis ar pistoletas tikrai gali padaryti daug daugiau nei GOMT, tačiau tai “kainuoja“ daugiau vietos ir pinigų taip pat. GOMT neužima daug vietos ir padeda nutraukti kontaktą su užpuoliku. Pavyzdžiui, tvirtas rašiklis padidina naudojamą jėgą atakuojant rankas, riešus, akis ar gerklę. Visi taikiniai turėtų duoti rezultatą – papildomo laiko kontakto nutraukimui ar atsakomajai atakai. GOMT – paprastas įrankis su kuriuo truputį pasitreniravus ir tinkamai panaudojus, galima vietoj blogos dienos – turėti gerą. Kai kurie žmonės pasirenka nešiotis GOMT papildomai su peiliu ar pistoletu. Tai padidina tikimybę, kad reikiamu metu po ranka bus koks nors tinkamas įrankis“.

Sakyčiau aprašymas labiau tinka amerikiečių kultūrai, tačiau galbūt bendresniam požiūriui susidaryti vis tiek gelbėja ir šis. Kad būtų išsamiau dar parašysiu apie patį Dave Taylor (aprašymas paimtas iš fatlazycat puslapio):

FLC Knives yra nesiilsinčių Dave Taylor minčių produktas. Dave Taylor yra normalus vyrukas, gyvenantis Ontario, Kanadoje. Dienomis jis dirba gamybinėje industrijoje ir džiaugiasi laiku praleistu su šeima. Dave’as taip pat per daug keikiasi ir kartais kalbasi pats su savimi. Jo aistra yra funkcionalus dizainas ir jis labai mėgsta optimizuoti procesus.

Dave’as nuo vaikystės žavėjosi aštriais ir smailiais daiktais. Savo pirmąjį “tikrąjį“ peilį jis pagamino būdamas dešimties metų – virtuvinį peilį pagaląsdamas pagal savo skonį su Dremel.

Niekas nenustebo, kai Dave’as įsidarbino mėsininku vietinėje parduotuvėje. Čia jis išmoko, kaip turi atrodyti geras darbinis peilis, kaip tinkamai naudoti ir galąsti ir, žinoma, kaip išdoroti mėsą peiliu. Dave’ui pradėjo darytis nuobodu, tad jis nusprendė viską, ką išmoko, taip pat išmokti daryti kaire ranka. Nauji mokymai truko porą mėnesių ir tada Dave’as pradėjo ieškoti naujų iššūkių.

Po kelių klaidžiojimų, Dave’as grįžo prie peilių ir įrankių gamybos. Dave’as gamina įrankius ir kariškiams, ir teisėsaugai, ir žmonėms, kurie mėgsta leisti laiką lauke. Taip pat jis mėgsta testuoti peilius.

Jo aistra – tiekti įrankių sprendimus papuolusiems į pavojų, kadangi niekad netrūksta problemų, reikalaujančių sprendimų, dalykų, kuriuos galima išmokti, bei žmonių, su kuriais galima susipažinti.

Švytintys tamsoje

Tamsu, nieko nesimato, ką daryti? Žinoma, tamsoje patogiausia pasišviesti žibintuvėliu, dabar net ir daugelis telefonų turi įmontuotus žibintuvėlius. Tačiau mane jau nuo seno domina kiti šviesą absorbuojantys ir ją vėliau pateikiantys ar tiesiog švytintys tamsoje dalykėliai.

Vieni populiariausių – Glow stick’ai arba šviečiančios lazdelės naudojamos ne tik kariuomenės, policijos ar iškylautojų, bet ir įvairiuose renginiuose, tad galbūt yra labiausiai popsinis dalykas ir greičiausiai visų matytas ir čiupinėtas. Visgi glow stick’ai labai fainas reikalas – kaip ir visi kiti dalykai, kuriuos minėsiu šiandien, šviečiančios lazdelės nereikalauja elementų, yra nebrangios, lengvai naudojamos ir atsparios vandeniui. Lazdelės aktyvuojamos perlaužiant viduje esančią kapsulę.

Veidą apšviečia lazdelė, kuri buvo dalinama renginyje. O pagrindinėje nuotraukoje matoma mažutė lazdelė yra NATO Mini Light Stick iš Law Industries. 1,5 colio arba 3,81 cm ir turėtų šviesti apie 4 valandas. Siūloma laikyti tokias lazdeles apsaugant jas nuo UV spindulių, kurie gali pažeisti viduje esančias chemines medžiagas. Pasirodo glow stick’ai turi ir galiojimo laiką – tinkamai laikant, sunaudoti vis tiek reiktų trijų metų laikotarpyje.

Kiti mano parinkti trys dalykai yra paremti kitu principu – šiems jau reikia išorinio šviesos šaltinio. Turėjau tris skirtingus variantus:

• Antsiuvus – šviečiantys patch’ai patogus reikalas, kad tamsoje pamatytum rūbus ar net kitus žmones, kuprines ir viską kitką, ant ko galima prisitvirtinti antsiuvus. Iš esmės, pasitarnauja kaip atšvaitas.
• Paracord – šviečiančią virvę patogu naudoti stovyklaujant, tarkim tvirtinant palapinę, kad tamsoje matytųsi palapinės ribos ar tiesiog pasidarant apyrankes/raktų pakabukus ar kt., kad vėlgi būtų lengviau rasti raktus ar pan.
• Pakabuką – nežinau, kaip tiksliai pavadinti šį daikčiuką, bet iš esmės, tai būtų mažas, lengvas pakabukas, kurį galima prisitvirtinti, kur patogu – ant kaklo, prie raktų, kuprinės ir t.t.

Taip jie atrodo tamsoje (tereikėjo palaikyti juos šiek tiek prieš šviesą):

Antroje nuotraukoje:
Yoda Marker Limited Edition ir Cyflect Markers Velcro Backed

 

Dar dalinuosi rastu video, kur rodoma, kaip pasigaminti šviečiančius karoliukus: https://youtu.be/hqp5NeD0vLI

Alksnynės gynybinis kompleksas

Kuo garsėja ar ko vykstama aplankyti Kuršių Nerijoje? Na, mano galva pagrindiniai tikslai būna jūra arba delfinariumas. Tačiau visiškai atsitiktinai paaiškėjo, kad Kuršių Nerijoje pilna ir fortų ar bent jau jų liekanų. Niekada apie tai nežinojau, o ir mano mama, kuri ten užaugusi, kažkodėl apie juos girdėjusi nebuvo.
Taigi, pradėsiu nuo to, kad tas pats jau minėtas delfinariumas ar kitaip vadinamas Lietuvos jūrų muziejus buvo fortas taip pat. Tai buvo XIX amžiaus antroje pusėje pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė – Nerijos fortas, kuris per Antrąjį pasaulinį kartą buvo beveik sugriautas. 1979 metais Nerijos fortas buvo atstatytas ir pritaikytas muziejaus poreikiams.
Bet šį kartą ne apie tai..Tiesą pasakius, fortus Kuršių Nerijoje aptikau eidama 50 km pajūriu ir vienoje atkarpoje einant jau Kuršių marių pusėje užmačiau kelis įėjimus su tvarkingomis informacinėmis lentelėmis. Vietos aišku neįsidėmėjau, bet tai buvo postūmis, kad reikia “pagooglinti“ ir paieškoti, ką galima pamatyti ir apžiūrėti..
Na, ir lengviausia surasti buvo Alksnynes gynybinį kompleksą, kurį turint per mažai laiko teko apžiūrėti tik paviršutiniškai. Tačiau vis tiek dalinuosi, nes informacijos apie jį nėra tiek jau daug, o ir labai patiko schematiškai pateiktos informacinės lentelės, kurias taip pat labai norėjau patalpinti čia.

Truputis istorijos..

Alksnynės gynybinis kompleksas yra vienas iš aštuonių gynybinių įtvirtinimų, Vokietijos pastatytų per II Pasaulinį karą tarp 1939 ir 1944 metų, siekiant apsaugoti Klaipėdos miestą nuo priešininkų laivų ir lėktuvų atakų.

Komplekso teritorijoje yra išlikę penki betoniniai bunkeriai, apkasų trašėjos, dvi nenustatyto kalibro pabūklų platformos, aviacinių bombų išmuštos duobės. Karo metu pabūklų ir šaudmenų transportavimui buvo naudojama nerijos miškų želdintojų nutiesta siaurojo geležinkelio trasa, jungusi Alksnynės bateriją su kitomis ant kopų įrengtomis laikinomis baterijomis.

Betoniniai įtvirtinimai:

1 – Šaudmenų saugykla FLA 2 (arsenalas)
2 – Pietinė pabūklo platforma FLA 24A su kazematu
3 – Rytinė pabūklo platforma FLA 24A su kazematu
4 – Priešlėktuvinė artilerijos baterija FLA 2
5 – Elektrinės bunkeris

Šaudmenų saugykla FLA 2 (arsenalas)

Bunkeryje buvo įrengta sunkiųjų priešlėktuvinių pabūklų šaudmenų saugykla su šešiomis šaudmenų sandėliavimo patalpomis ir sprogdiklių sandėliu. Keturios didžiosios patalpos buvo sujungtos trijų eilių arkinėmis durų angomis. Prie sienų buvo sumontuoti stelažai šaudmenų sandėliavimui. Patalpų vėdinimui buvo įrengtos ventiliacinės angos. Iš rytų pusės buvo įrengti du požeminiai įėjimai. Karo metu šaudmenų transportavimui šalia arsenalo galėjo būti naudojamas nerijos miškų želdintojų nutiestas siaurasis geležinkelis, kurio pylimas arsenalo šiaurinėje pusėje suardytas aviacinių bombų sprogimais.

Pabūklo platforma FLA 24A su kazematu

Platforma buvo pastatyta FLAK 30 priešlėktuviniam pabūklui. Pabūklas turėjo vieną ar kelis vamzdžius (FLAK 38 modifikacija), šaudančius 20 mm kalibro šoviniais. Kazematas įgulai buvo įrengtas požeminėje dalyje šalia pabūklo platformos, kurio vidines pertvaras suniokojo po karo įvykdytas sprogdinimas, siekiant sunaikinti platformos aplinkoje rastus pabūklų sviedinius.

Į platformą ir kazematą buvo galima patekti vieninteliu išorėje įrengtu įėjimu.

Priešlėktuvinė artilerijos baterija FLA 2

1 – Tamburas
2 – Įgulos kazematas
3 – Šildymo sistemos kazematas
4 – Ventiliacijos įrangos kazematas
5 – Puskarininkių kazematas
6 – Karininkų kazematas
7 – Dušas
8 – Prausykla

Bateriją sudarė keturių pabūklų su ginklais platformos, įrengtos trapecijos kampuose su ugnies koregavimo postu centre. Pabūklų platformas jungė koridoriai, kuriuose buvo įgulos gyvenamosios patalpos su atlenkiamais gultais, patalpa karininkams, šaudmenų kazematai, dušinės, tualetai, generatorių patalpos. Baterija turėjo autonominį šildymą, elektrą, oro slėgio reguliavimo sistemą. Vienoje baterijos patalpoje, išdažytoje raudona spalva, buvo įrengta operacinė. Visos pabūklų platformos ir ugnies valdymo centras turėjo įrengtus požeminius įėjimus. Du atskiri įėjimai įrengti tarp įgulos gyvenamųjų kazematų.

Rytinės pusės dvi pabūklų platformos buvo pastatytos ne pagal tipinį projektą. Po karo jos buvo iš dalies išsprogdintos. Karo metu baterijoje buvo sumontuoti kelių kalibrų pabūklai – 8.8 cm SKC/30; 8.8 cm SKC/40; 12.8 SKC/40 bei du 150 cm prožektoriai.

Elektrinės bunkeris

1 – Tamburas
2 – Šildymo sistemos kazematas
3 – Ventiliacijos įrangos kazematas
4 – Vandens atsargos
5 – Variklių kazematas
6 – Aušinimo vandens rezervuarai
7 – Degalų rezervuarai
8 – Dušas
9 – Įrengimai
10 – Prausykla
11 – Valdymo įrenginių kazematas

Keletas nuotraukų

Fidget Spinner – EDC dalis

Manau, Fidget spinner banga jau nusirito, bet parašyti apie juos norėjosi vis tiek. Manasis pas mane atsidūrė kaip dovana ir yra RAIDOPS prekės ženklo gaminys. RAIDOPS gamina keletą jų versijų (asortimentas >>>). Jei kartais ką nors domintų, kreiptis galite čia >>>

Lietuvoje Fidget spinner’iams populiarėjant, supratau, kad apie juos buvau jau girdėjus ir netgi trumpai užsiminus šiame blog’e, rašant apie RAIDOPS ir jų dalyvavimą šių metų IWA (vykusį kovo mėnesį). Fidget Spinner jau buvo ant bangos tuo metu kitose pasaulio šalyse.

Fidget Spinner taktiniame kontekste minimas kaip EDC produktas, tad jį galima rasti pas keletą gamintojų, pvz: TI-EDC, NTOdesign, BastionGear, NeoTactical ir kt. Turiu prisipažinti, kad apie šiuos brand’us nieko nesu girdėjusi, bet būtent paskutinysis iš tiesų sudomino, nes gamina įdomius antsiuvus, tuo tarpu fidget spinner pas juos pats paprasčiausias ir nelabai tinkantis prie EDC produktų.

Fidget Spinner istorija

Pagal kai kuriuos šaltinius, išradėja vis dar laikoma Catherine Hettinger. 1993 m. ji užpildė patento paraišką ir 1997 m., jos “besisukančio žaislo“ patentas buvo patvirtintas. Patento galiojimas baigėsi 2005 m. ir ji neišgalėjo sumokėti pratęsimo. Catherine Hettinger buvo susitikusi su HASBRO žaislų gamintojų atstovais, bet jie jos idėja nesusižavėjo. Tiesa, šiuo metu HASBRO pardavinėja fidget spinner’ius.

Bloomberg užsakė, kad du patentų ekspertai peržiūrėtų Hettinger idėją/patentą besisukančiam žaislui. Ekspertai buvo skeptiški ir pareiškė, kad jiems neatrodo, jog tuometinis sukutis yra iš ties panašus į dabartinius populiariuosius fidget spinner’ius (šaltinis >>>).

2015 m. Scott McCoskery sukūrė Torqbar. Dirbdamas IT sferoje, Scott’as pastebėjo poreikį turėti kažką rankose/kažką veikti (tarkim spaudžioti tušinuką, ar daryti kažkokius pasikartojančius veiksmus). Bandydamas užpildyti pastebėtą poreikį, jis susikūrė tikslą – padaryti kažką, kas būtų pakankamai mažas ir leistų rankoms būti užsiėmusioms (šaltinis >>>). Taip atsirado dviejų atšakų spinner’is. Žaisliukas buvo gaminamas iš brangesnių ir kokybiškesnių medžiagų ir įgavo “the iPhone of Desk Toys“ pavadinimą.

2016 m. kompanija, kurios pavadinimas Fidget360 pradėjo gaminti trijų atšakų spinner’ius. Verslą pradėjo spausdindami spinner’ius per mokyklos 3D printerį ir pardavinėdami produktus per Instagram. (šaltiniai: 1; 2)

Kai kurie gamintojai pažiūrėjo į spinner’ius ir kitaip.. Labai smagi Magpul spinner reklama, su idėja prisikabinti suktuką prie snaiperio, kad laukiant aukos, o jai vis nepasirodant, būtų galima “papramogauti“.

Ar taktiniai spinner’iai kuo nors skiriasi nuo paprastų?

Atsakymas – ne. Kai tik pradėjau rašyti šį blog’ą, kažkoks komentatorius parašė, kad jam labai nepatinka, kai visur pridedamas žodis “taktinis“, tarsi bandant pridėti kažkokias spec. savybes. Na, blog’o atveju, kadangi nusprendžiau rašyti skirtingomis temomis, tai toks pavadinimas man tiko. O spinner’io atveju – tiesiog bandoma jį įpaišyti į papildomas rinkas.

Svarbu ir smagu, jei daiktas būna kokybiškas, pagamintas iš geresnių medžiagų, bet tą daro ne tik taktiniai brand’ai.

WNDSN

Netikėtai atrastas prekės ženklas, pamatytas žiūrint taktinių aksesuarų nuotraukas Instagrame. Nusprendžiau išbandyti ir atsisiųsti vieną jų daikčiukų.

Produktai
Individualizuotos navigacijos priemonės, daugiafunkciniai įrankiai, metrologijos ir apšvietimo sprendimai, ekspedicijos suvenyrai ir antsiuvai.

Misija
Praktika sukauptų žinių taikymas, siekiant sukurti svarbiausius įrankius ir technikas, leidžiančius pasinerti į iškylančius nuotykius. “Wndsn“ reiškia nuotykius, gamtos ir žmogaus sukurtų iššūkių įveikimą, taip pat skatina pasitikėjimą savimi ir dėmesingumą.

Dizainas
Mes kuriame paprastus, tačiau praktiškus įrankius, kurių nepagaminsi “iš lempos“, kai jų labiausiai prireiks. Paprastai jie panaudotini retai ištinkančiose, tačiau dideles pasekmes turinčiose situacijose, kur jų labiausiai ir reikia.

Mūsų gaminių dizainas yra įkvėptas Bauhaus architektūra: visos detalės tikslios, turinčios konkrečią prasmę, neatsitiktinės. Kaip kalbos sudarytos iš įvairaus, tačiau vientiso žodyno bei gramatikos, taip ir mūsų kūriniai atlieka įvairias funkcijas, susidaro iš skirtingų, tačiau suderintų medžiagų. Būtent siekiamos funkcijos apibrėžia gaminių formas.

Legenda
Windson remiasi Norseman legenda apie stiprių vėjų ir jūros sūnų. “Badass“, galingas, piktas ir gražus, kietas, bet ne per daug poliruotas.

Svetainė >>>

WNDSN XPD DISTANCE NOMOGRAPH (atstumo matuoklis)

WNDSN kortelės matuojančios atstumą paruošimas veiklai apima siūlo pririšimą prie kortelės. Siūle užrišamas mazgelis žymintis 57,3 cm (šis atstumas nurodytas gamintojų ir reikalingas tiksliam atstumo matavimui). Taip pat galima pasižymėti dar vieną tašką, kuris sudaro pusę atstumo, jei matuojamo daikto/pastato aukštis būtų didesnis ir reiktų kortelę laikyti arčiau. Žymių/mazgelių galima pasidaryti ir daugiau, tiesiog reikia atsiminti proporcijas tiksliam skaičiavimui.

Norint naudotis atstumo matuokliu, reikia žinoti matuojamo objekto aukštį. Taip pat įmanomas ir atvirkštinis procesas – jeigu žinomas atstumas iki matuojamo objekto, tada galima sužinoti jo aukštį.

Matavimo principas: išsirenkamas matavimo objektas ir matavimo lygmuo (atstumu 57,3 cm ar mažesniu), kad matuojamo daikto aukštis nuo jo apačios iki viršaus būtų išmatuotas pagal kairiąją kortelės pusę. Pagal mano pavyzdį ir nuotraukas matyti, kad buvo pasirinktas saulės laikrodis Nidoje, kurio aukštis yra žinomas, t.y. 13,8 m. Išmatuotas saulės laikrodžio aukštis pagal kortelę – 5,7. Tada siūlu nuo šios žymės nuvedama iki dešinės pusės 1,4. Atstumą atspindi viduryje esanti kreivai einanti linija ir būtent ta vieta per kurią eina siūlas atspindi atstumą. Šiuo atveju ta būtų 14 metrų; kadangi siūlas buvo prieš matavimą trumpinamas per pusę, tai dabar gautą atstumą reikia dauginti iš dviejų. Gauname 28 metrus.